Lenkijos naftos koncernas ORLEN šiemet Plocke pradėjo eksploatuoti naują HVO biodegalų gamyklą, kurios metinis pajėgumas siekia 300 tūkst. tonų. Kyla klausimų, ar ORLEN ruošiasi užimti mūsų biodegalų rinką vietinių gamintojų sąskaita?
Atsinaujinančių degalų asociacija „Future Fuel“ įspėja, kad tokią riziką sukuria „ORLEN Lietuva“ siūlomi biodegalų maišymo tvarkos pakeitimai. Prisidengiant siekiu mažinti dyzelino kainą, siūloma žiemą atsisakyti privalomo biodegalų įmaišymo į kiekvieną litrą.
Lietuviški biodegalai prarastų rinką
Kaip veiktų mechanizmas? Žiemą biodegalų nemaišius, metiniai atsinaujinančių degalų įpareigojimai niekur nedingtų – jų vykdymas būtų perkeltas į vasarą. Norint kompensuoti žiemos laikotarpį, vasarą reikėtų maišyti nebe 7, o apie 14 proc. biodegalų. Tačiau lietuviško biodyzelino (RRME) kiekį dyzeline riboja B7 standartas – jo negalima įmaišyti daugiau kaip 7 proc. Importuojamam HVO toks apribojimas netaikomas.
Taigi, pakeitus taisykles didesnę metų įpareigojimų dalį būtų galima įvykdyti su HVO, o lietuviški biodegalai prarastų rinką. „Future Fuel“ vertinimu, tai gali būti ne atsitiktinė pasekmė, o strateginis siekis: iš pradžių panaikinti žieminį maišymą, o vėliau sukurti sąlygas rinkoje dominuoti HVO. Naujoji ORLEN gamykla Plocke šį scenarijų daro realiu.
Be to, ORLEN siūlymas nemaišyti biodegalų pabrangintų dyzeliną vartotojams, nes lietuviško RRME vidutinis poveikis dyzelino kainai – apie 2 ct/l, o HVO – apie 6,7 ct/l.
Svarbu pabrėžti, kad 40 proc. Lietuvos degalų rinkos sudarantys tiekėjai lietuviškus biodegalus naudoja ištisus metus, taip pat žiemą. Vadinasi, brangesnis HVO nėra neišvengiamas pasirinkimas.
Smūgis gamintojams ir žemės ūkiui
Lietuviškų biodegalų ribojimas būtų rimtas smūgis mūsų šalies ekonomikai. Lietuvos biodegalų pramonė perdirba apie milijoną tonų vietinių rapsų ir grūdų. Tai užsakymai ūkininkams, darbo vietos, investicijos ir mažesnė priklausomybė nuo importo. Žiemą atsisakius biodegalų, didėtų ir priklausomybė nuo naftos produktų.
Tuo metu Lenkijoje degalų kainų krizė valdoma visai kitomis priemonėmis. Šalis turi stiprų žemės ūkį, saugo savo ūkininkus ir vietinę pramonę, todėl net ir per degalų kainų krizę biodegalų maišymo prievolės neliečia. Priešingai – ORLEN plečia biodegalų gamybą Plocke, o Vyriausybė degalų kainas mažina ne vietinės pramonės sąskaita, bet fiskalinėmis priemonėmis: sumažino PVM nuo 23 iki 8 proc., apkarpė akcizus, nustatė maksimalias mažmenines kainas ir priėmė įstatymą dėl naftos bendrovių viršpelnių apmokestinimo.
Lietuvoje – priešingai. Prisidengiant siekiu mažinti degalų kainas, atpirkimo ožiu paverčiami vietiniai biodegalai, kurių poveikis dyzelino kainai tesiekia 2 ct/l. Kai degalai brangsta dėl jų trūkumo rinkoje, siūlomi pakeitimai šį deficitą galėtų dar labiau padidinti. Užuot stiprinę vietinę gamybą ir mažinę priklausomybę nuo iškastinio kuro, rizikuojame sužlugdyti Lietuvos biodegalų pramonę, prarasti į ją investuotas lėšas ir rinką užleisti brangesniam, dominuojančio naftos perdirbėjo importuojamam HVO.
Taip ne tik dar labiau didintume spaudimą degalų kainoms, bet ir savo rankomis atvertume Lietuvos rinką ORLEN investicijoms Lenkijoje, kartu sudarydami sąlygas importuoti HVO, gaminamą iš palmių aliejaus produktų.
